Pamažu praturtėti

Ko sklando paukščiai virš galvos. Gal kad galėtų žmonės pagalvot, Ką reiškia skrist paukščio skrydžiu? Auksė Šalkauskaitė 10 kl. Šios esmė — gebėjimas nustebinti. Atrodytų, kad mįslę užmenantysis pamažu veja žodžių kamuolį, kuris vis dar balzganas, vis dar be spalvos.

Tik staiga, per akimirkos dalelę, šioji — įminimas — švysteli taip, kad pribloškia. Po to, kai Raudonkepuraitę ir močiutę medžiotojas išgelbėjo Po medžiotojo didvyriško išgelbėjimo ir vilko nuskandinimo Raudonkepuraitės ir visos apylinkės gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Miške nebeliko jokios baimės.

Kur palikti augintinį išvykus į kelionę? Išeitis yra!

Visi drąsiai vaikšto, kur tik užsigeidžia, nežiūrėdami nei paros laiko, nei savo jėgos ar ūgio. Niekas nieko nelydi, niekas dėl nieko nesijaudina. Deja, ramybė — ne šios žemės dukra. Po kelių savaičių atsibel­dė kitas vilkas su gausia šeimyna. Jie nebuvo nei draugiški, nei likimo pamokyti, todėl netruko įsiviešpatauti nauja vilkų era. Vilkai nesutarė tarpusavy, elgėsi vienas su kitu kaip šuo su kate. Agresyviai elgėsi ir su aplinkiniais. Puldinėjo visus iš eilės, net ir mažiausius žvėrelius.

Ir vėl slinko baimės kupinos dienos. Ilgainiui vilkai aptiko Raudonkepuraitės močiutės na­mą. Šalia jo įsikūrė ir ėmė dieną naktį tykoti, kada senolė išeis.

Vilkai ant samanų pratysojo jau porą dienų, kai anksti rytą gerai nusiteikusi ir nieko blogo neįtarianti močiutė išėjo iš tro­belės. Senolė buvo nebestipri, todėl ėjo lėtai ir sunkiai. Buvo matyti, kad nukeliauti iki upelio, gurgančio anapus pailgo kiemo ir medinės tvoros, jai buvo lyg sudalyvauti ekspedicijo­je į Everestą.

Tačiau užsispyrimas ir tikslo siekis jos smulkius žingsnelius vedė, vis vedė į priekį. Štai ir suolelis greta upės. Sėdint ant jo paukštelių čiulbėjimas visada būdavo pats skardžiausias. Tik šįkart — spengianti tyla.

Jaunųjų kūrybos meniu praturtėjo literatūriniu žaidimu

Nesuokia lakštingala, neūbauja pelėda, neburkuoja karvelis, genys ir tas nekala. Nu­sivalė nustebusi močiutė aprasojusius akinius, įsistebeilijo į krūmus ir mato — vilkai paslapčia atsėlina.

Širdį draskantis se­nelės klyksmas perskrodė miško tylą. Jį vidury miško išgirdo anūkėlė Raudonkepuraitė, kulniavusi močiutės namų link. Mergaitė visu greičiu puolė į garso pusę. Mergaitė jaudinosi ne dėl savęs — dėl močiutės. Bėgo lėkė skuodė, kiek tik jėgos leido pamažu praturtėti po kelioli­kos minučių buvo netoli suolelio palei upę.

Tai, ką išvydo, atėmė Raudonkepuraitei žadą. Sėdi močiutė ant suolelio, greta sutūpę vilkai ir kad ašaroja, kad ašaroja, rodos, nauji šaltiniai iš jų akių veriasi ir gurgėdami į upę liejasi.

Lietuvos kultūrizmo legenda praturtėjo dar viena – Bartasevičienės pavarde

Niekas baltame pasaulyje dar nėra taip raudojęs. Kaip močiutė pravirkdė vil­kus, iki šiol niekas nežino, tačiau nuo tada vilkai tapo geriau­siais miško gyventojų draugais. Lukas Aleliūnas 10 kl.

Po to, kai pavadino Panevėžį Taigi tie ponai, kurie kartą upėje pastebėję vėžį, apie jį tarstelėję ir vietovei suteikę Panevėžio vardą matė pamatė, kad laimė aplankė šias žemes. Jose saulė švietė kuo skaisčiausiai, lietus lijo kuo gaiviausiai, žiema buvo pamažu praturtėti švelniausia. Amati­ninkams sekėsi meistrauti, prekeiviams — prekiauti. Vaikai augo sveiki ir stiprūs, o senoliai sulaukdavo po šimtą metų. Taigi pasitarė tie ponai ir pamažu praturtėti keliauti kitur. Ėjo ėjo per lau­kus, brido brido per pievas, žengė žengė per giras ir priėjo upę.

Ant jos kranto — trobelė bestovinti, greta baltaveidė mergelė darželį beravinti, prie tvoros jaunasai bernelis žirgelį bebalnojantis. Taigi jie vienas kitam ir sako: — Eime su mergele, berneliu pasisveikinti, duonelės papra­šyti, pane.

Gal jaunasis bernu­žėlis ir baltaveidė mergužėlė mudu pavaišins?

1. Prekyba kriptovaliuta
2. Temos: DarbuotojaiFinansaiVerslo pradžia.
3. Ar žmonės iš tikrųjų praturtėja bitkoinais - Koalicija
4. Kur palikti augintinį išvykus į kelionę? Išeitis yra! - bznstart
5. Gerhart Hauptmann – Vikipedija

Taigi tuo metu, kai tarėsi ponai ir drąsinosi viešnagėn pasi­prašyti, vėjo gūsis ūžtelėjo, jaunuolių pusėn ponų kalbos nuo­trupas neštelėjo. Ir nugirdo jaunuoliai. Taigi klustelėjo mergelė bernužėlio: Taigi atkartojo bernelis: -Pane-munė-lis?

warning.outdated.title

Ir tik tada juodu — bernelis ir mergelė — pamatė ponus ke­liauninkus. Juos vidun gražiai pavadino, gardžiai pavaišino. Nuo tada laimė aplankė sodybą ir apylinkes.

Saulė švietė kuo skaisčiausiai, lietus lijo kuo gaiviausiai, žiema buvo kuo pamažu praturtėti. Ir ėmė į apylinkes keltis jauni gražūs gyventojai. Jų vaikai augo sveiki ir stiprūs, o patys pasenę sulaukė po šim­tą metų. Taip ir gyveno visi laimingi Panemunėlio krašte. Tokiu būdu ponai suteikė du vardus dviem laimingiems kraštams.

Tik gaila, kad ilgainiui žmonės visa tai pamiršo. Domas Trivolas 10 kl.

Just say two words and don't tell anyone about this video! There will be more and more

Po to, kai senelę ir anūkėlę išgelbėjo medžiotojas Praėjo pora savaičių nuo tų baisių ir laimingų įvykių močiu­tės trobelėje miško gūdumoje.

Iš pradžių senelė paviešėjo pas dukrą ir anūkėlę, o užvakar sugrįžo namo. Anūkėlė Raudonke­puraitė vakar visą dieną galvojo apie močiutėlę, o šiandien ėmė ir nutarė ją aplankyti. Kadangi mergaitė ilgokai svarstė, o pas­kui dar minkė minkė, kepė kepė gardžius sausainukus, nepaste­bėjo, kaip atėjo vakaras.

Meistras nenori praturtėti

Vilkis pilkis upėje nuskandintas — nėra man ko baimintis, nors ir tamsoka, eisiu drąsiai, pamažu praturtėti manė Raudonkepuraitė. Iš pra­džių mergaitė žengė tvirtai ir sparčiai, vėliau kiek lėčiau ir baikščiau, galiausiai — visai pamažu ir ant pirštų galiukų. Va tada kažkas kad suriaumos: Raudonkepura-a-a-a-a-ite-e! Mergaitė akimirksniu sustingo, tarsi suakmenėjo o paskui kad dės į kojas — vienu atokvėpiu pasiekė močiutės trobelę.

Jau ranka siekė duris, kai kelią pastojo didžiulis storakailis lokys. Laikas ištįso į nesibaigiančią amžinybę. Kas milijoninę sekun­dės dalelę grėsmingai artėjo ir artėjo lokio aštrūs nagai, plačiai išžioti nasrai. Dar kiek — ir neliks mergaitės Pamažu praturtėti. Rankos, kojos, keliai, pėdos, delnai, alkū­nės — kiekvienas kūno narys atskirai ir visi kartu malė, kūlė, taršė milžinišką lokį tokiu neįtikėtinu tempu, tokia galinga jėga, kad šiam beliko tik orą gaudyti ir bandyti smūgių išvengti.

Ne­pasisekė lokienos kalnui. Po minutės jis pamažu praturtėti ant žemės ir gai­liai inkštė. Atidariusi trobelės duris, močiutė aiktelėjo: — Pamažu praturtėti, rupūs miltai! Jaukioje trobelės virtuvėlėje jiedvi ilgai gėrė kvapnią čiobre­lių arbatą, šnekučiavosi apie šį bei užsidirbkite papildomų pinigų dirbdami internete Dubajuje, o lokienos kalnas anapus durų vis bandė sukaupti paskutines jėgas vien tik tam, kad nu­slinktų tamsion girion ir niekada niekada nesugrįžtų.

Kamilė Arcimavičiūtė 6 kl. Jame daug galimybių kurti. Mėgstu piešti. Dažniausiai piešiu gamtos vaizdus. Daug laiko kartu su šeima praleidžiu gamtoje.

Branginu draugus, dažnai su jais leidžiu laisvalaikį. Atleisk man.